Ilgą laiką mano žvilgsnis didžiąją dienos dalį buvo nukreiptas žemyn arba tiesiai – į ekraną, į dokumentus, į telefoną. Horizontas, dangus, tolimesnė erdvė beveik neegzistavo. Tik artimas planas.
Pradėjau tyčia kelis kartus per dieną pakelti akis ir pažiūrėti į dangų. Nors ir minutę. Nors ir pro langą. Tiesiog pakeisti mastelį.
Kaip tai darau
Nėra jokios technikos. Tiesiog atsistoju arba pasisuku į langą ir žiūriu į dangų. Kartais yra debesys. Kartais – giedra. Kartais – lietus. Nesvarbu. Svarbu, kad žvilgsnis išeina iš artimo plano.
Pirmosiomis dienomis turėjau sau priminti. Dabar gestas ateina pats – po ilgesnio darbo, kai jaučiu, kad akys „užstrigo“. Tada tiesiog pakeliu žvilgsnį.
Užtrunka mažiau nei minutę. Bet per tą minutę perspektyva pasikeičia. Ekranas lieka ekranu. Dangus – dangumi. Ir tarp jų atsiranda erdvė.
Ką pastebėjau
Pats paprasčiausias dalykas – kad pradėjau matyti orą. Anksčiau diena praeidavo, o aš vargu ar žinojau, ar saulėta, ar apsiniaukę. Dabar žinau. Nes kelis kartus pažiūrėjau.
Taip pat šis gestas veikia kaip mažas resetas. Ne didelis. Tiesiog – žvilgsnis pakeitė kryptį, ir su juo šiek tiek pajudėjo ir dėmesys. Grįžus prie darbo, jis būna šiek tiek švaresnis.
Yra dienų, kai visai nepamatau dangaus. Tada tiesiog padarau kitą dieną. Gestas nėra taisyklė. Jis – galimybė.
Kaip pabandyti
Pasirinkite momentą – po darbo bloko, kai atsistojate, kai einate pro langą. Pakelkite akis. Pažiūrėkite į dangų minutę. Stebėkite, kas nutinka su pojūčiu. Viskas.