Ilgą laiką valgiaudavau su telefonu šalia. Kartais tiesiog „patikrindavau“. Kartais skaitydavau. Kartais žiūrėdavau trumpus vaizdo įrašus. Maistas vyko fone. Dėmesys buvo padalintas.
Vieną dieną nusprendžiau pabandyti kitaip: valgio metu telefonas eina į kitą kambarį. Ne į kitą kėdės pusę. Į kitą kambarį. Kad netyčia nepasiektum.
Pirmosios dienos
Pirmą kartą buvo nepatogu. Rankos ieškojo telefono. Akys ieškojo stimulo. Tyla atrodė per garsi. Maistas – per lėtas. Turėjau sąmoningai sėdėti ir valgyti.
Antrą dieną pastebėjau skonį. Tikrai pastebėjau. Tai, ką anksčiau rijau beveik automatiškai, dabar turėjo temperatūrą, tekstūrą, aromatą. Valgymas užtruko šiek tiek ilgiau. Ir tai nebuvo blogai.
Po savaitės gestas tapo įpročiu. Prieš sėsdama prie stalo, nunešdavau telefoną. Po valgio – pasiimdavau. Tarpas tarp šių dviejų veiksmų tapo erdve, kurioje vyko tik valgymas.
Ką pastebėjau vėliau
Valgymas nustojo būti „užpildymo“ momentu. Jis tapo pauzė. Trumpu intervalu dienoje, kai nieko kito nevyksta. Nebuvo naujienų, nebūvo žinučių, nebūvo vaizdo. Tik stalas, maistas ir aš.
Taip pat pastebėjau, kad po valgio jaučiausi kitaip. Ne todėl, kad kažką „pasiekiau“. Tiesiog nebuvo to jausmo, kad maistas praėjo pro šalį, kol aš žiūrėjau į ekraną.
Yra dienų, kai valgau greitai ir vėl grįžtu prie telefono. Bet bazinė praktika liko: kai sėdu valgyti – telefonas kitame kambaryje. Tai tapo riba, kurią lengva išlaikyti.
Kaip pradėti
Nereikia visų valgių iš karto. Pradėkite nuo vieno – pusryčių ar vakarienės. Nuneškite telefoną į kitą kambarį. Sėskite. Valgykite. Stebėkite, kas nutinka, kai nėra stimulo.
Su laiku šis gestas gali išsiplėsti. Arba likti tik prie vieno valgio. Svarbiausia – kad jis būtų tyčinis, o ne dar viena taisyklė, kurią reikia vykdyti.